Kvepalai, kvapai ir jų paslaptys
KVEPALAI IR JŲ PASLAPTYS
Beveik prieš 2000 metų antikos mokslininkas, poetas ir filosofas Titas Lukrecijus Karas manė. kad nosies ertmėje yra smulkiausios nevienodo dydžio ir formos poros. Kiekviena kvapni medžiaga, samprotavo jis, skleidžia mažytes būdingos formos „molekules". Kvapas pajuntamas, kai šios •„molekulės" prasiskverbia j nosies ertmės poras. Kiekvieno kvapo atpažinimas priklauso nuo to, kokias poras tos molekulės atitinka.
1756 metais M. Lomonosovas savo veikale „Žodis apie šviesos kilmė. atstovaujantis naujai teorijai apie spalvas", iškėlė mintį, kad nervų ląstelių galūnėles sužadina materijos dalelių virpėjimas. Šiame kūrinyje jis tiesiai rašė apie sūkuriuojanti (virpamąjį) eterio dalelių judėjimą, kaip apie jutimo organų — regėjimo, skonio ir uoslės — sužadintoją, kvepalai moterims.
Prireikė dviejų tūkstantmečių ieškojimų nuo Lukrecijaus ir dviejų šimtmečių tyrinėjimų bei ginčų nuo Lomonosovo laikų, kad jo genialūs spėliojimai būtų argumentuotai patvirtinti. Pavyko moksliškai įrodyti, kad kvapas, kaip ir šviesa, turi dvilypę prigimtį : korpuskulinę (priklausančią nuo kvapniosios medžiagos struktūros) ir banginę. Fizikos ir chemijos pasiekimai leido teisingiau suvokti kvapo pojūčio procesą.
Šiuolaikiniais duomenimis, kvapniųjų medžiagų molekulės absorbuoja ir skleidžia bangas, kurių ilgis nuo 1 iki 100 mikronų. O žmogaus kūnas, esant normaliai temperatūrai, absorbuoja ir skleidžia nuo 4 iki 200 mikronų ilgio bangas. Ypač svarbios 8-14 mikronų elektromagnetinės bangos, atitinkančios infraraudonosios spektro dalies bangų ilgi. įdomu tai, kad kvapniųjų medžiagų veikimą absorbuoja ultravioletiniai spinduliai. Jie panaikina daugelį kvapų, todėl vartojami patalpoms dezinfekuoti ir pan.
Pateiksime įdomių pavyzdžių, patvirtinančių banginę (fizinė) kvapo prigimtį.
Amerikiečiai mokslų daktarai Milsas ir Bekas atliko tokį bandymą. Nedidelės dėžutės sienelėje įtaisė šviesos filtrą, praleidžianti tik infraraudonuosius spindulius. Viduje padėjo truputį medaus. Dėžutę hermetiškai uždarė ir pastatė bityne. Netrukus šviesos filtrą aplipo bitės. Kodėl? Todėl, atsako kad bičių uoslės „radarai" pagavo medui būdingus infraraudonuosius spindulius. Kitaip paaiškinti neįmanoma nes nė viena medaus molekulė iš hermetiškai uždarytos dėžutės į aplinką neprasiskverbė.
Kitus bandymus šie mokslininkai atliko su tarakonais, hermetiškame narvelyje, kuriame buvo langelis iš kalio bromido kristalo, praleidžiančio infraraudonuosius spindulius. Eksperimentuotojų nuomone, vabzdžiai reaguoja j kvapą, kvepalus, judindami ūselius. Pučiant orą per vamzdelį, esantį už kristalo 15% tarakonų ūselius virpino. Įnešus į patalpą gvazdikų buvo aktyvūs 24 proc. visiškai izoliuotų vabzdžių. Patalpoje, kur tarakonai nebuvo izoliuoti nuo kvapniosios medžiagos į kvapą reagavo 26% tarakonų. Mokslininkų nuomone, šių vabzdžių uoslės aparatas išorėje. Ilgos banguotos antenos (ūseliai) yra ne tiek uoslės, kiek „jutimo“- organas. Kai vabzdžiai jaučia kvapą, antenos virpa. To, fiziologai gali ne tik stebėti, bet ir išmatuoti, kaip vabzdžiai reaguoja įvairius kvapus, kvepalus.
Įdomu, kad katė, kuriai sutrumpinti arba visiškai nukirpti, iš dalies arba visiškai praranda uoslę.
Fabris, šešerius metus eksperimentavo su vienos rūšies naktinėmis peteliškėmis, atliko tokį bandymą. Vasarą sutemus į miške esančios vilos balkoną jis išnešė vieliniame narvelyje uždarytą peteliškę patelę. Nepraėjo nė 30 minučių, kai prie jos iš visų pusių pradėjo lėkti patinėliai Per tris vakarus buvo pagauti 64 patinėliai. Pažymėjęs patinėlių nugarėles, mokslininkas nunešė juos už 6 kilometrų nuo vilos ir ten paleido. Po 40-45 minučių patinėliai vėl buvo prie patelės, kvepalai . Mokslininkas bandymą kartojo, rezultatas buvo toks pat. Kai jis apkarpė patinėlių ūselius vabzdžiai pas patelę daugiau nebeatskrido. Vadinasi, neturėdami, natūralių „antenų", vabzdžiai negali reaguoti patelės kvietimą.
Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Tai, kas išdėstyta ir kvapų spektro tyrinėjimas leido profesoriui J. Frolovui visiškai pagrįstai teigti, kad dabar, rodos, pavyksta ne išaiškinti fizinę kvapų prigimtį, bet ir maždaug nurodyti, kaip jie išsidėstę elektromagnetinių svyravimų skalės infraraudonojoje ir ultravioletinėje dalyje. M. Lomonosovo mintis, kad dalelių „sūkuriavimas" sužadina jutimo organus, moksliškai patvirtinta.
Tačiau pasirodė, kad kai kurios visiškai vienodos molekulės turi skirtingus kvapus ir kad čia viską nulemia ne sudėties elementai, o geometrinė „architektūrinė" kvapniosios medžiagos molekulių forma. Mat, nosies ertmės uoslės plaukeliai turi penkių pagrindinių formų duobutes, atitinkamai priimančias penkis kvapus: kamparo, muskuso, gėlių, mėtų, eterio. Kvapas pajaučiamas tik tada, kai molekulė įeina j duobutę, kaip „puansonas į matricą". Taigi geniali Lukrecijaus mintis, jo aiškiaregė išvada dabar Yra dar du pagrindiniai kvapai — aštrus ir puvimo, bet jie priklauso ne nuo duobučių formos, o nuo uoslės nervų galūnėles dengiančio apvalkalėlio santykio su elektros krūviu. Visus gamtoje esančius kvmoksliškai pagrįsta.
apus galima gauti tam tikru santykiu maišant nurodytus pagrindinius septynis kvapus. Taigi septynios spektro spalvos, septyni paprasti garsai, septyni kvapo komponentai — štai iš ko gamta kuria spalvų, garsų, kvapų įvairovę. Ir, matyt, jau greit bus rasti bendri regėjimo, klausos, uoslės jutimo dėsningumai. Bus galima Užrašyti ir atgaminti techniniais prietaisais kiekvieno kvapo charakteristiką taip, kaip dabar užrašomos ir atkuriamos įvairios melodijos. 0 tada jau reikalingos „puokštės" Įrašą nesunku bus primontuoti prie kino juostos tokiu pat principu, kaip dabar garso įrašą...
Beveik prieš 2000 metų antikos mokslininkas, poetas ir filosofas Titas Lukrecijus Karas manė. kad nosies ertmėje yra smulkiausios nevienodo dydžio ir formos poros. Kiekviena kvapni medžiaga, samprotavo jis, skleidžia mažytes būdingos formos „molekules". Kvapas pajuntamas, kai šios •„molekulės" prasiskverbia j nosies ertmės poras. Kiekvieno kvapo atpažinimas priklauso nuo to, kokias poras tos molekulės atitinka.
1756 metais M. Lomonosovas savo veikale „Žodis apie šviesos kilmė. atstovaujantis naujai teorijai apie spalvas", iškėlė mintį, kad nervų ląstelių galūnėles sužadina materijos dalelių virpėjimas. Šiame kūrinyje jis tiesiai rašė apie sūkuriuojanti (virpamąjį) eterio dalelių judėjimą, kaip apie jutimo organų — regėjimo, skonio ir uoslės — sužadintoją, kvepalai moterims.
Prireikė dviejų tūkstantmečių ieškojimų nuo Lukrecijaus ir dviejų šimtmečių tyrinėjimų bei ginčų nuo Lomonosovo laikų, kad jo genialūs spėliojimai būtų argumentuotai patvirtinti. Pavyko moksliškai įrodyti, kad kvapas, kaip ir šviesa, turi dvilypę prigimtį : korpuskulinę (priklausančią nuo kvapniosios medžiagos struktūros) ir banginę. Fizikos ir chemijos pasiekimai leido teisingiau suvokti kvapo pojūčio procesą.
Šiuolaikiniais duomenimis, kvapniųjų medžiagų molekulės absorbuoja ir skleidžia bangas, kurių ilgis nuo 1 iki 100 mikronų. O žmogaus kūnas, esant normaliai temperatūrai, absorbuoja ir skleidžia nuo 4 iki 200 mikronų ilgio bangas. Ypač svarbios 8-14 mikronų elektromagnetinės bangos, atitinkančios infraraudonosios spektro dalies bangų ilgi. įdomu tai, kad kvapniųjų medžiagų veikimą absorbuoja ultravioletiniai spinduliai. Jie panaikina daugelį kvapų, todėl vartojami patalpoms dezinfekuoti ir pan.
Pateiksime įdomių pavyzdžių, patvirtinančių banginę (fizinė) kvapo prigimtį.
Amerikiečiai mokslų daktarai Milsas ir Bekas atliko tokį bandymą. Nedidelės dėžutės sienelėje įtaisė šviesos filtrą, praleidžianti tik infraraudonuosius spindulius. Viduje padėjo truputį medaus. Dėžutę hermetiškai uždarė ir pastatė bityne. Netrukus šviesos filtrą aplipo bitės. Kodėl? Todėl, atsako kad bičių uoslės „radarai" pagavo medui būdingus infraraudonuosius spindulius. Kitaip paaiškinti neįmanoma nes nė viena medaus molekulė iš hermetiškai uždarytos dėžutės į aplinką neprasiskverbė.
Kitus bandymus šie mokslininkai atliko su tarakonais, hermetiškame narvelyje, kuriame buvo langelis iš kalio bromido kristalo, praleidžiančio infraraudonuosius spindulius. Eksperimentuotojų nuomone, vabzdžiai reaguoja j kvapą, kvepalus, judindami ūselius. Pučiant orą per vamzdelį, esantį už kristalo 15% tarakonų ūselius virpino. Įnešus į patalpą gvazdikų buvo aktyvūs 24 proc. visiškai izoliuotų vabzdžių. Patalpoje, kur tarakonai nebuvo izoliuoti nuo kvapniosios medžiagos į kvapą reagavo 26% tarakonų. Mokslininkų nuomone, šių vabzdžių uoslės aparatas išorėje. Ilgos banguotos antenos (ūseliai) yra ne tiek uoslės, kiek „jutimo“- organas. Kai vabzdžiai jaučia kvapą, antenos virpa. To, fiziologai gali ne tik stebėti, bet ir išmatuoti, kaip vabzdžiai reaguoja įvairius kvapus, kvepalus.
Įdomu, kad katė, kuriai sutrumpinti arba visiškai nukirpti, iš dalies arba visiškai praranda uoslę.
Fabris, šešerius metus eksperimentavo su vienos rūšies naktinėmis peteliškėmis, atliko tokį bandymą. Vasarą sutemus į miške esančios vilos balkoną jis išnešė vieliniame narvelyje uždarytą peteliškę patelę. Nepraėjo nė 30 minučių, kai prie jos iš visų pusių pradėjo lėkti patinėliai Per tris vakarus buvo pagauti 64 patinėliai. Pažymėjęs patinėlių nugarėles, mokslininkas nunešė juos už 6 kilometrų nuo vilos ir ten paleido. Po 40-45 minučių patinėliai vėl buvo prie patelės, kvepalai . Mokslininkas bandymą kartojo, rezultatas buvo toks pat. Kai jis apkarpė patinėlių ūselius vabzdžiai pas patelę daugiau nebeatskrido. Vadinasi, neturėdami, natūralių „antenų", vabzdžiai negali reaguoti patelės kvietimą.
Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Tai, kas išdėstyta ir kvapų spektro tyrinėjimas leido profesoriui J. Frolovui visiškai pagrįstai teigti, kad dabar, rodos, pavyksta ne išaiškinti fizinę kvapų prigimtį, bet ir maždaug nurodyti, kaip jie išsidėstę elektromagnetinių svyravimų skalės infraraudonojoje ir ultravioletinėje dalyje. M. Lomonosovo mintis, kad dalelių „sūkuriavimas" sužadina jutimo organus, moksliškai patvirtinta.
Tačiau pasirodė, kad kai kurios visiškai vienodos molekulės turi skirtingus kvapus ir kad čia viską nulemia ne sudėties elementai, o geometrinė „architektūrinė" kvapniosios medžiagos molekulių forma. Mat, nosies ertmės uoslės plaukeliai turi penkių pagrindinių formų duobutes, atitinkamai priimančias penkis kvapus: kamparo, muskuso, gėlių, mėtų, eterio. Kvapas pajaučiamas tik tada, kai molekulė įeina j duobutę, kaip „puansonas į matricą". Taigi geniali Lukrecijaus mintis, jo aiškiaregė išvada dabar Yra dar du pagrindiniai kvapai — aštrus ir puvimo, bet jie priklauso ne nuo duobučių formos, o nuo uoslės nervų galūnėles dengiančio apvalkalėlio santykio su elektros krūviu. Visus gamtoje esančius kvmoksliškai pagrįsta.
apus galima gauti tam tikru santykiu maišant nurodytus pagrindinius septynis kvapus. Taigi septynios spektro spalvos, septyni paprasti garsai, septyni kvapo komponentai — štai iš ko gamta kuria spalvų, garsų, kvapų įvairovę. Ir, matyt, jau greit bus rasti bendri regėjimo, klausos, uoslės jutimo dėsningumai. Bus galima Užrašyti ir atgaminti techniniais prietaisais kiekvieno kvapo charakteristiką taip, kaip dabar užrašomos ir atkuriamos įvairios melodijos. 0 tada jau reikalingos „puokštės" Įrašą nesunku bus primontuoti prie kino juostos tokiu pat principu, kaip dabar garso įrašą...
